Plenariniai pranešimai

Prof. habil. dr. Pietro Umberto Dini (Pizos universitetas, Italija)

pud nuotrauka

Prof. habil. dr. Pietro Umberto Dini[1] (g. 1960 m. spalio 5 d. Pietrasantoje, Toskanoje) – italų kalbininkas, baltistas. 1980–1984 m. studijavo Pizos universitete, 1983–1984 m. – Vilniaus universitete. 1986–1987 m. stažavosi Krokuvos universitete, 1989 m. stažavosi Rygoje. 1988–1995 m. dirbo Basilikatos universitete Potenzoje. 1996–1997 m. Humboldto stipendininkas Getingeno universitete. 1997 m. profesoriavo Oslo universitete (Baltiske Språk). Nuo 1998 m. – Pizos universiteto profesorius, Baltų filologijos katedros prie Kalbotyros departamento vedėjas. 1998 m. Čikagos Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedros, 2000 m. Los Andželo UCLA universiteto, 2007 ir 2010 m. VU Vertimo studijų katedros, 2006 ir 2010 m. Frankfurto universiteto vizituojantis profesorius. Paskaitas ir pranešimus skaitė: Vilniuje, Balstogėje, Krokuvoje, Kaune, Neapolyje, Feraroje, Varšuvoje, Osle, Udinėje, Trente, Romoje, Kijeve, Rygoje, Berlyne, Čikagoje, Maskvoje, Budapešte, Steit Koledže, Bolonijoje, Los Andžele, Volfenbiutelyje, Turine, Pordenone, Valensijoje, Fribūre, Frankfurte, Pavijoje, Bone, Lugane, Venecijoje, Madride, Liuksemburge ir kt.

Svarbiausios prof. Dinio tyrinėjimų sritys: senieji lietuvių ir kitų baltų kalbų paminklai, lietuvių ir kitų baltų kalbų tyrinėjimo istorija, prūsų kalba, istorinė gramatika, baltų kalbų ir kitų indoeuropiečių kalbų ryšiai, baltų kalbotyros istoriografija.

Parašė monografiją „Martyno Mažvydo Šv. Ambraziejaus giesmė“ (1994), išleido lietuvių raštijos paminklą (H. J. Lysius „Mažasis katekizmas“, 1993), paskelbė baltų kalbų apybraižą (1993). Parengė informacinę knygą „Baltijos žiedas“ (1991) ir baltų mitologijos antologiją (su Nikolajumi Michailovu, 1995). Parengė rinkinį „Studies in Baltic and Indo-European Linguistics. In Honor of William R. Schmalstieg“ (su Philipu Baldi, 2004). Veikalas „Baltų kalbos“ (italų kalba (1997) išverstas į lietuvių, latvių (2000) ir į rusų kalbas (2001)). 2014 m. pasirodė gerokai praplėstas leidinys anglų kalba „Foundations of Baltic Languages“. Minėtini darbai iš baltų kalbų tyrinėjimo istorijos: „Džiakomas Devotas. Baltistiniai raštai“ (su Bonifacu Stundžia, 2004), „Džiulianas Bonfante. Baltistiniai raštai“ (su Stundžia, 2008); taip pat baltų kalbotyros istoriografijos: „Aliletoescvr. Linguistica baltica delle origini. Teorie e contesti linguistici nel Cinquecento“ (2010), „Prelude to Baltic Linguistics: Earliest theories about Baltic languages“ (2014). Prūsistikos tema paskelbė „Ins undevd∫che gebracht. Sprachgebrauch und Übersetzungsverfahren im altpreußischen Kleinen Kathechismus“ (2014) ir išleido Williamo Riegelio Schmalstieg’o „Studies in Old Prussian. A Critical Review of the Relevant Literature in the Field from 1975 until 2005“ (2015). Kiti straipsniai publikuoti knygoje „Baltų filologijos studijos. Rinktiniai raštai 1991–2007“ (2010). Su Michailovu 1995 m. įkūrė ir redaguoja italų baltistikos žurnalą „Res Balticae“ (iki 2016 m. išėjo 13 tomų).

Prof. Dinis yra Latvijos MA (2004), Lietuvos MA (2007) ir Getingeno MA (2010) užsienio narys, Vilniaus universiteto garbės daktaras (2005). Už nuopelnus lituanistikai 2002 m. kalbininkui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, 2010 m. Baltijos šalių mokslų akademijų medalis. Apdovanotas 1998 m. Iglesijos premija (XXXVII Premio Iglesias už knygą „Baltų kalbos“), 2002–2003 m. Humboldto Wilhelmo Friedricho Besselio premija (Wilhelm Friedrich Bessel-Forschungspreis), o 2011 m. Janio Endzelyno premija.

Už lietuvių poezijos vertimus 2007 ir 2010 m. skirtas „Poezijos pavasario“ prizas, taip pat 2007 m. įteikta Šv. Jeronimo premija už profesionalius ir meniškai išverstus kūrinius, lietuvių literatūros ir kalbos populiarinimą Italijoje.

[1] Giedrės Zubrickytės nuotrauka, 2018 m. Romoje.

 

Prof. dr. Vytautas Kardelis (Vilniaus universitetas, Lietuva)

kalender-Kardelis

Prof. dr. Vytautas Kardelis[1] (g. 1971 m. rugsėjo 22 d. Ignalinos r., Linkmenyse). 1989–1994 m. studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, 1994 m. apgynė diplominį darbą tema „Linkmenų šnektos slavizmų fonetinė adaptacija“ (darbo vadovas prof. habil. dr. Aleksas Girdenis). 1995–1996 m. Vienos universitete (Austrija) Indoeuropeistikos institute studijavo indoeuropeistiką ir slavistiką (mokslinis vadovas prof. habil. dr. Heiner Eichner). 1996–1999 m. studijavo Vilniaus universiteto kalbotyros krypties doktorantūroje, 1999-12-17 apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Fonetinės slavizmų ypatybės ir jų raida rytinėse lietuvių šnektose“ (mokslinis vadovas prof. habil. dr. Aleksas Girdenis).

1993–1994 m. dirbo Lietuvių kalbos institute, nuo 1994 m. dirba Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, nuo 2010 m. – Lietuvių kalbos katedros profesorius.

Stažavosi, paskaitas ir pranešimus skaitė Vienos, Salcburgo (Austrija), Ciuricho, Berno (Šveicarija), Miunsterio, Frankfurto, Greifsvaldo, Halės (Vokietija), Pizos (Italija), Brno (Čekija), Poznanės, Vroclavo (Lenkija), Latvijos (Latvija), Tartu (Estija), Lvovo (Ukraina), Sankt Peterburgo (Rusija) universitetuose.

Pagrindinės mokslinių tyrimų sritys: sinchroninė ir diachroninė dialektologija; dialektometrija; sinchroninė ir diachroninė fonologija; diachroninė kalbotyra; kognityvinė semantika. Šiomis temomis yra publikavęs dvi monografijas, paskelbęs kelias dešimtis mokslinių publikacijų Lietuvos ir kitų šalių lingvistinėje spaudoje (vienas ir su bendraautoriais). Yra parengęs mokomųjų knygų ir metodinių priemonių, nuo 2001 m. rengia dialektologines ekspedicijas Rytų Aukštaitijoje.

Yra gavęs Herderio stipendiją (Herder-Stipendium von dem Hamburger F. V S. – Fonds; prof. habil. dr. Z. Zinkevičiaus rekomendacija), Miunsterio universiteto premiją doktorantams, A. Salio premiją jauniesiems tarmių tyrėjams, Vilniaus universiteto mokslo premiją, Valstybinę jaunojo mokslininko stipendiją.

[1] Edgaro Kurausko nuotrauka.

 

Dr. Ilga Migla (Latvijos universiteto Latvių kalbos institutas, Latvija)

miglaDr. Ilga Migla[1] (g. 1962 m. rugsėjo 23 d. Irlavoje, Latvijoje) – latvistė ir germanistė, leksikologė, leksikografė. 1981–1987 m. Migla studijavo vokiečių kalbos ir literatūros katedroje, Užsienio kalbų fakultete, Latvijos universitete. Mokslinių interesų sritys – leksikologija, frazeologija, (sinchroninė ir diachroninė) frazeografija, leksikografija, latvių ir germanų kalbų kontaktai ir vertimas, latvių leksikografijos istorija, terminologija, vokiečių kaip antroji užsienio kalba.

Nuo 1987 m. ji dirba Kalbos ir literatūros institute, Latvių kalbos institute (dabar – Latvijos universiteto Latvių kalbos institutas). 1994 m. balandžio-birželio mėn. stažavosi Vokiečių filologijos institute, Miunsterio universitete (Vokietija). 2001 m. ir 2002 m. buvo gavusi DAAD stipendiją Vokiečių filologijos institute, Miunsterio universitete.

1996 m. apgynė daktaro disertaciją „Die landekundliche Lexik Lettlands in der deutschen Sprache“.

Nuo 1997 m. dirba mokslo darbuotoja Latvių kalbos institute (dabar – Latvijos universiteto Latvių kalbos institutas), Latvijos universitete, Leksikografijos katedroje. 1997–2005 m. ir 2006–2009 m. I. Migla dalyvavo nacionalinėje mokslo programoje „Letonika“, 2010–2014 m. ir 2015–2017 m. projekte „Valstybinė nacionalinio identiteto mokslo programa (Latvių kalba, istorija, kultūra ir žmogiškasis saugumas)“, projekte nr. 3 „Kalba – nacionalinio identiteto pagrindas“.

Dr. Migla yra viena iš elektroninio Dabartinės latvių kalbos žodyno (programa „Letonika“) autorių.

2008–2012 m. sudarė Latvijos lingvistų bibliografiją (projektas „Virtualioji humanitarinių mokslų enciklopedija: asmenybės, šaltiniai, terminai“).

Dr. Migla dalyvavo mokslinėse konferencijose Latvijoje (Rygoje, Liepojoje, Ventspilyje), Lietuvoje (Šiauliuose, Vilniuje), Rusijoje (Sankt Peterburge), Vokietijoje (Lokume, Magdeburge, Berlyne), Slovėnijoje (Strunjane), Vengrijoje (Vespreme), Ispanijoje (Kompostelos Santjage), Suomijoje (Helsinkyje). Nuo 2001 m. ji yra EUROPHRAS narė. 2013–2017 m. dalyvavo projekte „ISCH COST Action IS1305: Europos elektroninės leksikografijos tinklas (ENeL)“, priklausė Valdybos komitetui.

[1] Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė (Lietuvių kalbos institutas, Lietuva)

pagrindinė pranešėja prof. habil. dr. DMProf. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė[1] (g. 1952 m. rugsėjo 11 d. Kaune) – lietuvių kalbininkė. 1975 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1981 m. filologijos mokslų kandidatė, 2007 m. atliko habilitacijos procedūrą Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1990 m. dirba Lietuvių kalbos institute, 2001–2014 m. Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovė, nuo 2014 m. iki šiol – Geolingvistikos centro vadovė, vyriausioji mokslo darbuotoja.

1975–1990 m. Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – Šiaulių universitetas), nuo 2007 m. Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, nuo 2010 m. iki šiol – Vilniaus universiteto Kauno fakulteto profesorė.

1992–1995 m. – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo sekretorė, 1995–1998 m. – pirmininko pavaduotoja, 1998–2002 m. – pirmininkė.

Prof. Mikulėnienės tyrinėjimų sritys – diachroninė ir sinchroninė dialektologija, akcentologija ir morfonologija, kalbos istorija, geolingvistika, lietuvių kalbos norminimas ir mokymas.

Kolektyvinių monografijų „XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas. Žemėlapiai ir jų komentarai“ (2014) ir „Baltu valodu atlants-Baltų kalbų atlasas-Atlas of the Baltic languages“ (2009, 2013), „Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos“ (2016), „Kalbos variantiškumas ir jo vertinimas perceptyviosios dialektologijos požiūriu: variantų ir vietų vaizdiniai“ (2018) sudarytoja ir autorė, monografijos „Cirkumfleksinė metatonija vardažodiniuose daiktavardžiuose ir jos kilmė“ autorė (2005), lietuvių tarmių tekstų ir žodynų, Juozo Senkaus rinktinės „Kalbotyros darbai“ (2006) viena iš sudarytojų, lietuvių k. vadovėlių komplektų vidurinių mokyklų V, VI, IX ir X kl., Lenkijos bendrojo lavinimo ir profiliuotojo licėjaus I ir II kl. bendraautorė. Daugiau nei 200 publikacijų Lietuvos ir užsienio spaudoje autorė.

[1] Nuotrauka paimta iš http://www.media.leu.lt.

 

Habil. dr. Zofia Sawaniewska-Mochowa ir dr. Małgorzata Kasner (Lenkijos mokslų akademijos Slavistikos institutas, Lenkija)

biogram Z Sawaniewska Mochowa Jablonskio konferencija

Humanitarinių mokslų habilituota daktarė Zofia Sawaniewska-Mochowa[1] (gim. 1953 m. rugsėjo 16 d., Lietuvoje Meilūnų kaime, dabartiniame Širvintų rajone) – kalbininkė, polonistė, Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto Lenkų filologijos fakulteto absolventė, Lenkijos mokslų akademijos Slavistikos instituto profesorė. Kalbotyros mokslų daktaro disertaciją apgynė Varšuvos universiteto Lenkų filologijos fakultete (1987 m.), slavų kalbotyros mokslų habilituoto daktaro disertaciją – Lenkijos mokslų akademijos Slavistikos institute (2003 m.). 2005–2014 m. Bydgoščiaus Kazimiero Didžiojo profesorė, nuo 2010 m. Lenkijos mokslų akademijos Slavistikos instituto profesorė.

2004–2007 m. kartu su Anna Zielińska vykdė projektą „Dziedzictwo kultury szlacheckiej na dawnych Kresach północno-wschodnich Rzeczypospolitej. Ginąca część kultury europejskiej“ („Bajorijos kultūros paveldas buvusiuose Žečpospolitos šiaurės rytų pakraščiuose. Nykstančioji Europos kultūros dalis“). Jos pagrindinės mokslinių interesų kryptys: lenkų regioninė kalba („polszczyzna kresowa“) bei kultūrų ir kalbų sąveika buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje; dialektologija, kalbos istorija, sociolingvistika (buvusio bajorų sociolekto tyrimai); XIX amžiaus lenkų-lietuvių ir lietuvių-lenkų verstiniai žodynai, o pastaruoju metu Lietuvos dvarininkijos palikuonių tapatybė. Savo darbuose ji jungia kalbotyrą su kultūrine antropologija.

Du kartus stažavosi Vilniaus universitete: 1985 m. – Rusų kalbos katedroje, 1990 m. – Slavų kalbų katedroje. 1999 m. kartu su Anna Zielińska vedė mokslinius tyrimus Kauno apylinkėse. Lenkijos mokslų akademijos ir Lietuvos mokslų akademijos mokslinių mainų programos pagrindu bendradarbiauja su Lietuvių kalbos instituto kalbininkais, nuolat dirba lietuvių archyvuose, šiuo metu koordinuoja iš lenkų pusės dvi bendras mokslines temas: „Lietuvos dvikalbių autorių memuarai, dienoraščiai, žodynai ir laiškai (XIX a. – XX a. pirmoji pusė)“ bei „Baltų ir slavų tarmės ir jų raida kalbų sąveikos tyrimų perspektyvoje“.

Paskelbė autorines monografijas: „Poradnik Jana Karłowicza jako źródło poznania potocznej polszczyzny północnokresowej. Słownictwo (Warszawa 1990)“ ir „Ze studiów nad socjolektem drobnej szlachty kowieńskiej XIX wieku (na podstawie słowników przekładowych Antoniego Juszkiewicza)“ (Bydgoszcz 2002) bei dviejų knygų: „Poradnik językowy. Polskie gadanie (su Włodzimierz Moch, Wrocław 2000)“ ir „Dziedzictwo kultury szlacheckiej na byłych Kresach północno-wschodnich Rzeczypospolitej. Ginąca część kultury europejskiej“ (su Anna Zielińska, Warszawa 2007, interneto prieiga: rcin.org.pl), bendraautorė.

Jubiliejinės knygos „Językowe i kulturowe dziedzictwo Wielkiego Księstwa Litewskiego“ (su Jolanta Mędelska, Bydgoszcz 2010), skirtos Lietuvos tūkstantmečiui, redaktorė. Per 70 mokslinių straipsnių autorė (tarp jų ir lietuvių kalba). Dalyvavo tarptautiniuose baltistų kongresuose (Ryga 2010, Vilnius 2015) bei Tarptautiniuose slavistų kongresuose (Minskas 2013, Belgradas 2018). „Acta Baltico-Slavica“ žurnale paskelbė daug straipsnių, recenzijų, kartu su Anna Zielińska redagavo du monografinius šio žurnalo numerius: 39/2015 ir 40/2016. Šiuo metu eina „Acta Baltico-Slavica“ vyriausiosios redaktorės pareigas. Etnolingvistikos komisijos bei Sociolingvistikos komisijos prie Tarptautinio slavistų kongreso narė.

[1] Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

 

3x4Dr. Małgorzata Kasne[1] (gim. 1965 m. lapkričio 28 d. Lenkijoje) – polonistė ir lituanistė, Varšuvos universiteto Lenkų filologijos fakulteto absolventė (1990 m.). 1990–2012 m. dirbo Varšuvos universitete. 1994–1996 m. – vizituojančia profesore Vilniaus universitete. Daktaro disertaciją „Juozas Adomavičius-Kėkštas – paribio asmenybė“ apgynė Varšuvos universitete 1999 m.

2000–2005 ir 2009–2015 m. buvo Lenkijos instituto Vilniuje direktorė. Už savo veiklą apdovanota Lietuvos Respublikos Seimo Felicijos Bortkevičienės premija (2005), Lenkijos Respublikos Kultūros ir paveldo ministro premija (2015), Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos medaliu (2015), Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo premija (2016).

Nuo 2015 m. pabaigos Lenkijos mokslų akademijos Slavistikos instituto mokslo darbuotoja. Nuo 2016 m. gruodžio mėn. Slavistikos fondo prezidentė.

Lenkijos mokslų akademijos ir Lietuvos mokslų akademijos mokslinių mainų programos pagrindu bendradarbiauja su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkais. Šiuo metu koordinuoja iš lenkų pusės bendrą mokslinę temą (2017–2019) „Vilniaus atminties kultūra šiuolaikinėje lenkų literatūroje ir lietuvių literatūroje (1990–2015)“. Redakcinės kolegijos „Acta Baltico-Slavica“ žurnalo narė bei šių metų 42 numerio „Baltų ir slavų atminties/užmaršties kontekstai“ bendraredaktorė (su dr. Mindaugu Kvietkausku).

Dalyvavo tarptautinėse konferencijose Vilniuje (2008, 2016), Varšuvoje (2016, 2017), Kopenhagoje (2017).

Pagrindinės mokslinių interesų kryptys: šiuolaikinė Lietuva: kultūra (ypač – literatūra) ir visuomenė, atminties kultūros studijos, atminties kultūros raiška urbanistinėse erdvėse (šiuolaikinio Vilniaus pavyzdys).

Yra monografijos „Juozas Kėkštas – paribio poetas. Naujosios literatūros studijos“ (2002) autorė. Paskelbė reikšmingų mokslinių publikacijų: „Po co lituanistom <Kresy>?“ (2008), „Wilno na przełomie XX/XXI wieku: pamięć i współczesność (na podstawie wybranych esejów Czesława Miłosza, Tomasa Venclovy i Vaidotasa Daunysa)“ (2009), „Wilno – na pograniczu pamięci. Kilka uwag o badaniu pamięci na pograniczu“ (2010), „Recepcja litewska „W pustyni i w puszczy“ (2012), „O metodologii badań kultury pamięci miasta postsocjalistycznego“ (2017).

[1] Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Prof. dr. Irena Smetonienė (Vilniaus universitetas, Lietuva)

irena smetoniene

Prof. dr. Irena Smetonienė[1] (g. 1961 m. sausio 20 d. Šilalės r. Kaltinėnuose) 1986 m. baigė Vilniaus universitetą. 1986–1989 m. dirbo pedagoginį darbą Kaune. 1986–2002 m. – Lietuvos televizijos vyresnioji redaktorė, vėliau Kalbos kultūros skyriaus viršininkė. Televizijoje rengė laidas ,,Žodis“, ,,Mūsų kalba“, ,,Mūsų elementorius“, ,,Gerbkime žodį“; radijuje – ,,Taisyk žodžiui kelią“, ,,Gimtoji kalba“. Tuo pat metu dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, Vilniaus universitete. 2002–2012 m. vadovavo Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. 2001 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją ,,Garsinės reklamos stilius“. Nuo 2015 m. yra Vilniaus universiteto profesorė.

Prof. dr. Smetonienės tyrinėjimų sritys – retorika, stilistika, normos teorija ir praktika, kalbos politika, etnolingvistika. Iš šių sričių yra parašiusi per 30 mokslinių ir per 20 visuomenei skirtų straipsnių, 2009 m. pasirodė monografija „Reklama… Reklama? Reklama!“, o 2017 m. – kolektyvinė monografija (su K. Rutkovska ir M. Smetona) „Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje“. Smetonienė yra parašiusi studijoms skirtų leidinių: „Tarties ir kirčiavimo pratybos žurnalistams“ (2010), „Žiniasklaidos kalba ir stilius. Tartis ir kirčiavimas. I dalis Tartis.“ (2014). Taip pat yra parengusi vadovėlių mokykloms: „Lietuvių kalba 5 klasei“ (2016) ir „Lietuvių kalba 6 klasei“ (2017).

Prof. dr. Smetonienė yra mokslinių straipsnių rinkinio „Šiuolaikinės stilistikos kryptys ir problemos 2013“ sudarytoja, recenzuojamo VU mokslo darbų žurnalo „Lietuvių kalba“ vyriausioji redaktorė. Nuolat skaito visuomenei ir profesinei auditorijai viešas paskaitas, savo tyrimus pristato tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose, radijo ir televizijos laidose.

[1] Vytauto Kardelio nuotrauka.

 

Prof. habil. dr. Pēteris Vanags (Latvijos universitetas, Latvija; Stokholmo universitetas, Švedija)

peterisProf. habil. dr. Pēteris Vanagas[1] gimė 1962 m. rugsėjo 13 d. Rygoje. 1980–1985 studijavo Latvijos universiteto Filologijos fakultete latvių kalbos ir literatūros specialybę. 1982–1984 m. pagal mainų programą mokėsi lietuvių kalbą Vilniaus universitete. 1985–1988 m. buvo Vilniaus universiteto aspirantas. 1988 m. Vilniuje apgynė disertaciją „История прилагательных с основой на u- в балтийских языках“ („Baltų u-kamieno būdvardžių istorija“, vadovas prof. Vytautas Mažiulis) ir įgijo filologijos mokslų kandidato laipsnį. 1989–1991 m. dirbo Latvijos universiteto Filologijos fakulteto Latvijos kalbos katedros vyresniuoju dėstytoju. 1991–1994 m. buvo Vilniaus universiteto Baltų filologijos katedros habilitacijos doktorantas. Habilitacijos darbas „Visvecākā perioda (XVI gs. – XVII gs. sākuma) latviešu raksti: avotu vēsture un dažas problemātiskas fonoloģijas, morfoloģijas, sintakses un leksikas īpatnības“ („Seniausio periodo (XVI a.–XVII a. pr.) latvių raštai: šaltinių istorija ir kai kurios problemiškos fonologijos, morfologijos, sintaksės ir leksikos ypatybės“) buvo apgintas Vilniaus universitete 1998 m. 1994–1999 m. jis buvo Latvijos universiteto Filologijos fakulteto Baltų kalbų katedros docentas. Nuo 1999 m. – Latvijos universiteto latvių diachroninės lingvistikos profesorius. Nuo 1996 m. dirba ir Stokholmo universitete: 1996–2006 m. buvo baltų kalbų lektorius, nuo 2006 m. – profesorius.

Svarbiausios prof. Vanago tyrinėjimų sritys: latvių ir kitų baltų kalbų tyrinėjimo istorija, senieji latvių ir kitų baltų kalbų paminklai (ypač – senoji latvių kalbos raštija), prūsų kalba, tekstologija.

Yra išleidęs monografiją „Luterāņu rokasgrāmatas avoti: vecākā perioda (16. gs.–17. gs. sākuma) latviešu teksti“ („Liuteronų vadovėlių šaltiniai: seniausio periodo (XVI a.–XVII a. pr.) latvių kalbos tekstai“, 2000).

Yra daugiau kaip 30-ies publikacijų, skirtų senajai latvių kalbos raštijai, autorius. Profesorius yra paskelbęs straipsnių įvairiais tekstų istorijos klausimais, taip pat nemažai straipsnių skirta XIX ir XX a. latvių kalbos istorijai.

Yra publikavęs straipsnių su bendraautoriais: „Die christliche Terminologie und die Verbreitung christlicher Personennamen im Estnischen und Lettischen im Zeitalter von Reformation und Konfessionalisierung“ (kartu su R. Raag, 2010). Kartu su bendraautoriais yra parengęs ir redagavęs straipsnių rinkinį „Common Roots of the Latvian and Estonian Literary Languages“ (kartu su K. Roos, 2008). 1999 m. paskelbė faksimilių leidimą „Wörter=Büchlein“. Vārdnīciņa, kā dažas parastas lietas tiek dēvētas vācu, zviedru, poļu un latviešu valodā. 1705. gadā Rīgā iznākušās vācu–zviedru–poļu–latviešu vārdnīcas faksimiliespiedums“.

Nuo XX a. devyniasdešimtųjų metų profesorius dalyvauja kuriant ir pildant Latvių kalbos senųjų tekstų korpuso kūrime ir pildyme (www.korpuss.lv./senie), taip pat latvių kalbos istorinių žodynų korpuso bazę (http://www.tezaurs.lv/lvvv).

Nuo 1996 m. profesorius yra žurnalo „Baltu filoloģija“ atsakingasis redaktorius. Taip pat priklauso žurnalų „Baltistica“, „Acta linguistica lithuanica“, „Žmogus ir žodis“, „Acta humanitarica universitatis Saulensis“ redkolegijoms.

Už savo veiklą profesorius buvo ne vieną kartą pripažintas: 2001 m. buvo apdovanotas Anos Abelės premija, 2002 m. gavo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko padėką, 2015 m. tapo Lietuvos edukologijos universiteto garbės daktaru, 2017 m. gavo Jono Kazlausko premiją.

[1] Nuotrauka paimta iš http://www.sos113.lv.